Mus žiaurus gyvenimas išskyrė,
Jūs likot tokie pat, o aš, deja, jau ne,
O čia juk taip tamsu ir šalta
Gerai, kad būčiau nors sapne šalia.

Ateikit ir žvakę uždekit jūs man,
Paverkit tyliai, taip man bus geriau,
Kada reikalingas jautiesi nors kam,
Tada ir po žeme gulėt lengviau.

Tryliktą penktadienį ateik,
Ir iškask mane nakčia,
Atidaryki seną karstą,
Ir išleisk mane.
Ateik!

Lai sūrios ašaros geriasi į kapą,
Prisiminimai nepradings lyg rūkas,
Juodą rožę atneškite jūs man,
Palinkėkit, kad žemė būtų pūkas.

Tu ateik pas mane,
Na padaryk man gera,
Ateik, ateik, ateik
Ar man pačiam ateit?
Ateik!

Bet ir miręs aš pas jus ateisiu,
Nusimetęs nuo savęs sunkias žemes,
Šaltu žvilgsniu jums į akis pažvelgsiu,
Šalta ranka paspausiu jums rankas.